tarsi vėjas medžių lapeliuose

Vau. Šitiek laiko nė žodžio. Kaip pastebėjau, tai jau tampa įprasta. Kuo toliau tuo rečiau. O kaip gyvenu aš? Manau, kad gana gerai. Jau vasara beveik, jaučiat? Nes man šitie metai tiesiog skriete praskriejo, nežinau kaip kas. Jau atrodė, kad dvyliktoje klasėje laikas eina greitai, o dabar atrodo, kad aš ką tik laikiau mokyklinius egzaminus,o visgi jau baiginėjasi pirmas kursas. Liko trys savaitės mokslų, o tada laukia kraustymasis namučio. Iš ties, nelabai aš to noriu. Nežinau ką veiksiu namie, greičiausiai vaikščiosiu iš kampo į kampą neturėdama ką veikti. Žinoma, bandžiau ieškoti darbo Vilniuje, bet labai sunku kažką rasti. Matyt, kad teks vasarą tiesiog no-life'inti namie.
Dabar net juokas man ima į save žiūrint, atrodo prunksčioju čia skaitydama senuosius savo įrašus. Visuose juose figūruoja bent vienas vaikinas. Labai man džiugu, kad pastarąjį teko užmiršti ir visas viltis nustumti tolyn, nes atsivėrė akys ir teko pamatyti tai, ko nenorėjau matyti. Na, bet taip jau būna. Kartais susižavi ne tuo, kuo reikėtų.
O toliau kalbant galiu pasakyti, jog pirmieji metai Vilniuje suteikė man labai daug laisvės, matyt pirmą kart gyvenime atradau dalykų, kurių gyvenant su tėvais nerasdavau. Studentiškas gyvenimas išties yra labai siautulingas ir tam,kad tu būtum laimingas tau užtenka keletos draugų ir šypsenų veiduose. Iš ties, labai daug supratau. Ir kai pergalvoju visus įvykius, kurie nutiko per šį laiką, man labiausiai išryškėja tai, kad vis dėlto, per laiką atkrito, - kas yra tikras draugas, o kas ne. Kuo galima pasitikėti ir kreiptis betkada,o kada tu esi reikalingas tiesiog dėl reikalo.