Žmonės man vis dažniau sako: "Ko tu tokia liūdna?", "Atrodai lyg būtum verkusi,visa užtinus" .. Ar nuotaika,net ta pati mažiausia,gali atsispindėti šitaip veide? Aš bandau šypsotis,bet man dirbtinės šypsenos nepatinka. Aš bandau atrodyti nesurūgus ir gan parodyti,jog neturiu dėl to liūdėti,o man vis tiek sako tą patį. Kas negerai su manimi? Bet argi žmogus visada ir turi būti laimingas,vaikščioti išsišiepęs? Ne? Gerai.. Matyt,kad kai aš nei šypsausi, nei nesišypsau,o bandau išlaikyti savo veido raumenis normalioje būsenoje atrodau liūdna. Faktas,apie tai man sako. Tada dažniausiai sakau: "Kodėl taip manai?" arba 'Ne. Kodėl turėčiau?" Kartais viduje išties turiu mažą liūdesio lašelį,bet tuo pačiu ir džiaugsmo,o aplinkiniai vis tiek pastebi tik tą mažulytį liūdesiuką. Šiandien tai pilnai taip ir jaučiuosi,visą dieną akys sutinę,nors neverkiau,bet rodėsi tuoj ašaros pačios ims byrėti. Nes kai dvi su puse savaitės gyveni kažkur,kur tau geriau,tikrai imi vertinti tai ką turi ir ką norėtum pakeisti. Imi kurti svajones,mintyse dėlioti pliusus ir minusus kokio gyvenimo norėtumei ir koks jis maždaug turėtų būti,kad visada jaustumeisi laimingas.. Kai aplink žmonės jaučiasi šiek tiek labiau laimingesni už tave,tai pas mane apsigyvena baltas pavydukas..kartais ir aš galvoju,o kada aš pasieksiu tai,ko laukiu jau,rodosi,šimtą metų ir vis negaunu? Dar ir dabar galėčiau imti ir apsiverkt.Va dabar. Tikrai.Šiuo metu labiau už viską trūksta peties ant kurios galėtumei verkti,ir rankos kuri tave apkabintų,glostytų plaukus. Balso ir muzikos fone. Žinau tik,kad vieną vienintelį kartą per savo aštuoniolika metų verkiau ant peties,pasidarė taip gera,o kartu ir jau visai nebesmagu dėl susiklosčiusios situacijos ir jau savo turimo gyvenimo,kai mama tavęs nebemaitina,nekloja lovos,nesudeda rūbų rytdienai ir nevalo užpakalio.. Žinokit vaiku būti taip gerai,matyt,niekad nevertinau to ką turiu,juk net tada kai geriausia draugė pasakė,kad išsikrausto gyventi į kitą miestą aš netikėjau.. Kai visi nusisuko ir likau viena.. O tada kai bandžiau sulipdyti ir atstatyti gyvenimą iš naujo į jį įsiveržė nauji vėjai,lyg būtų atsidarytos kitos durys ir pro jas įeitu kiti,bet taip pat brangūs žmonės,kurie gal tik iš šalies atrodo laimingi,o išties savo viduje nešiojasi ir skausmo lašelį. Galų gale mes juk visi turim savo istorijas. O man gyventi darosi kuo toliau tuo sunkiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą