labanakt

Ar žinai, tą jausmą
kai širdį skauda nuo meilės?
Išeinu atostogų.
Labanakt.

dienos kai jautiesi laimingesnis nei įprastai

Ir kartais, net, rodos, po tūkstančio metų, prisimeni, kad kadaise rašei tinkraštį, kuriame pasakojai apie save, savo mintis ir jausmus, tuo metu valdžiusias emocijas ir gyvenimo akimirkas.. blogas ir geras, skaudžias ir džiugias.. Ir tada, vieną vakarą naršant internete Tu tai prisimeni.. Tikrai, tiek laiko čia nebuvau. Paskutinis įrašas darytas prieš metus. Vau, tiek laiko! Ir atrodo tiek daug turėčiau papasakoti, tiek viskuo norėčiau pasidalinti, bet kažkas viduje stabdo, sako, kad nereikia. O gal tai atpratimo jausmas? Gi nežinau ar kas čia dar užsuka, ar laukia.. bet žinau, pamenu tą jausmą, kai Tau pasidaro lengviau, kai išsipasakoji baltam popieriaus lapui.
O viskas prasidėjo taip nekaltai (skamba kiek įdomiai). Turbūt tada supratau, ką reiškia būti laiminga. Ir ne šiaip laiminga, o įsimylėjusi. Visada maniau, kad gyvenime mylėjau tik kartą, kai dar buvau paaugliukė, tačiau to jausmo, kurį jaučiu iki šiandien dar niekada nebuvau patyrusi ir nežinojau koks jis gali būti geras. Bet tuo pačiu ir pats skaudžiausias. Turbūt neveltui sakoma, kad pirma rimta meilė dažniausiai būna nelaiminga. Ir taip liūdna iš tiesų, kad visą suvokiau tik po kurio laiko. Nors realiai, aš iki šiandien nieko nesuvokiu. Tiesiog prisimenu tą jausmą, tą patį geriausią jausmą, kai iš tiesų esi laiminga ir tau be galo gera. Aš taip to pasiilgau. Tų drugelių skraidančių pilve. To nerimo, kuris kankina Tau laukiant. Tos begalinės iš veido nedingstančios šypsenos grįžus iš pasimatymo. To grįžimo naktimis ir ilgiausių pokalbių. Tų rankų, filmų žiūrėjimo ir bučinių. To švelnaus timptelėjimo mane atgal ir bučinio prieš įsėdant į mašiną. Jo.
Nors sako, kad laikas gydo žaizdas, tačiau kiek tam reikia laiko? Aš tikiu, kad jis užgydys. Aš ir dabar jau esu stipresnė, daug stipresnė nei buvau anksčiau, tačiau kartais tos nelemtos suskystėjimo minutės nuneša atgal, taip arti to, kas buvo. Atrodo galėčiau bėgti atgal ir klausti kodėl, galėčiau kovoti vien dėl savo principų ir įsitikinimų, tačiau nebematau prasmės. Nematau prasmės žemintis prieš žmogų, kuris nieko nebenori. Galų gale, aš negaliu leisti sau prarasti savigarbos, net dėl to, ko labiausiai noriu ir ko labiausiai man trūksta. Meilės.

tarsi vėjas medžių lapeliuose

Vau. Šitiek laiko nė žodžio. Kaip pastebėjau, tai jau tampa įprasta. Kuo toliau tuo rečiau. O kaip gyvenu aš? Manau, kad gana gerai. Jau vasara beveik, jaučiat? Nes man šitie metai tiesiog skriete praskriejo, nežinau kaip kas. Jau atrodė, kad dvyliktoje klasėje laikas eina greitai, o dabar atrodo, kad aš ką tik laikiau mokyklinius egzaminus,o visgi jau baiginėjasi pirmas kursas. Liko trys savaitės mokslų, o tada laukia kraustymasis namučio. Iš ties, nelabai aš to noriu. Nežinau ką veiksiu namie, greičiausiai vaikščiosiu iš kampo į kampą neturėdama ką veikti. Žinoma, bandžiau ieškoti darbo Vilniuje, bet labai sunku kažką rasti. Matyt, kad teks vasarą tiesiog no-life'inti namie.
Dabar net juokas man ima į save žiūrint, atrodo prunksčioju čia skaitydama senuosius savo įrašus. Visuose juose figūruoja bent vienas vaikinas. Labai man džiugu, kad pastarąjį teko užmiršti ir visas viltis nustumti tolyn, nes atsivėrė akys ir teko pamatyti tai, ko nenorėjau matyti. Na, bet taip jau būna. Kartais susižavi ne tuo, kuo reikėtų.
O toliau kalbant galiu pasakyti, jog pirmieji metai Vilniuje suteikė man labai daug laisvės, matyt pirmą kart gyvenime atradau dalykų, kurių gyvenant su tėvais nerasdavau. Studentiškas gyvenimas išties yra labai siautulingas ir tam,kad tu būtum laimingas tau užtenka keletos draugų ir šypsenų veiduose. Iš ties, labai daug supratau. Ir kai pergalvoju visus įvykius, kurie nutiko per šį laiką, man labiausiai išryškėja tai, kad vis dėlto, per laiką atkrito, - kas yra tikras draugas, o kas ne. Kuo galima pasitikėti ir kreiptis betkada,o kada tu esi reikalingas tiesiog dėl reikalo.

meilei nieko

Kaip sunku. Įkritau ir vėl į tą pačią duobę. Nebežinau kelintą kartą. Kaip visada - nepasimokau. Kiekvienas naujas skausmas atneša naują patirtį, bet vis vien išlieka skausmu. Mylėjau gyvenime tik kartą, bet va susižavėjusi buvau begalę. Kažkurią dieną net galvojau kiek kartų bandžiau ir nieko nepešiau. Bet vis gi, gal geriau gailėtis kas buvo, negu ko nebuvo? Aš nežinau ar tai jau baigta. Kolkas tik ignoravimas. O jūs tikit žvaigždėmis? Nes aš tai tikiu, ne aklai, bet tikiu.
Skauda. Tikrai skauda. Bet žinau, kad praeis. Nebent man dar pavyks pažinti jį labiau. Šitas atvėjis man kažkoks kitoks. Susižavėjau žmogumi, kuris nėra pats gražiausias, tobuliausias ir visoks -iausias. Nežinau kuom krito į akį. Gal žodis rimtas ar protingas tiks? pradedu suprasti, kad keičiuosi. Kad visiškai kiti dalykai pradeda užimti aukštesnes vietas, kad grožis pasaulio neišgelbės, kad man reikia kur kas daugiau. Man tikrai reikia meilės. Ir negi iš tų kurių reikia man.

ir vėl ir vėl ir vėėėėl

"Yra žmonės, kaip narkotikas - žinai, kad negalima, bet traukia... O yra žmonių, kaip tortas - skanu, saldu, bet jau vemti norisi..." nežinau nežinau.. visai netikėtai, užeini-pamatai-perskaitai ir negali suvokti iš kur aplink tiek daug informacijos apie mano jausmus.. nes jaučiuosi būtent taip - traukia, nors negalima.. pasimetimo viršūnė.

kai pritrūksta orginalumo ir lieki tik tu

Pastarosios savaitės kažkokios itin keistos. Daug veiksmo arba visiškai be veiksmo. Daug mokymosi arba mažai mokymosi. Užknisa, kad kas antra savaitė būna sunki, kad darbų kalnai. Kad artėja pirmieji egzaminai, kad nerukus Kalėdos, kurių visiškai nejaučiu, kad greit bus sniego. Kad esu aukštesnė ir bent truputį į žmogų panaši. Kad kažkodėl pradedu traukt vaikinų akį. Keistas jausmas, pokyčių, permainų metas. Kartais tiesiog sėdžiu ir nieko nedarau, o tik galvoju, galvoju kaip greitai keičiasi dalykai, kaip keičiasi draugai, kaip keitiesi tu pats. Jei prieš porą metų būtų manęs kas paklauses ar maniau,kad bus taip, būčiau sakiusi, kad ne. Gyvenimas teka savo vaga, aš einu tai šalia jos, tai joje ir pati nesuvokiu kas darosi. Kur dingsta laikas? Kur dingsta žmonės, ryšys, bendravimas? Kada juos visus spėja pakeisti kiti draugai, kita aplinka, kiti jausmai?..
Kažkokia pasimetusi esu.. Nebežinau ką daryti, kaip elgtis, tuo tikėti, ką mylėti. Šiandien aš noriu namo, noriu savo lovos, savo šuns, mamos. Noriu, bet labai trumpam. Noriu pabėgt.
Būčkis

Muzika kvepianti melancholija

Atrodo, kad kuo toliau gyvenu, tuo daugiau painiavos matau savo gyvenime. Nežinau, patinka man Vilniuje. Gera man čia, kad ir tos dienos, kai nėra kas veikti, kai nusibosta viskas skubėjimas, eismas, dideli atstumai - vis tiek man čia gerai. Kai nusibosta barakas, tie patys veidai, ta spats maistas - vis tiek gerai.
Šiuo metu ilsiuosi, turiu savaitę atostogų, bet tuo pačiu ir kalną darbų, esu namie, miegu savo lovoj, valgau mamos ar močiutės paruoštą maistą, nereikia dešimties megztinių, nes namie šilta, išeinu pasivaikščioti su savo šunimi, tačiau. Tačiau čia jaučiuosi suvaržyta, kiekviena diena man vos ne kančia, nesu čia laiminga, manau, čia trūksta man kažko, trūksta laisvės. Čia jaučiuosi įpaireigota, neturiu nuosavo, asmeninio kampo, čia, jau spėjau užmiršti, kur laikomi daiktai. Čia gerai, bet nežinau kiek tas gėris man būtų pakankamas. Kažkada minėjau, esu miesto vaikas. Aš negaliu sėdėti nuolatos namie, negaliu nuolatos tvarkytis kambarių ir vaikščioti iš kampo į kampą, čia iš neturėjimo ką veikti aš vis daugiau laiko praleidžiu prie kompiuterio ar televizoriaus... Aš gi nesakau, man irgi būna tokių dienų, kai neisnori niekur lysti laukan, kai norisi tik gulėti lovoje ir daugiau nieko neveikti. Aš jau antra diena namie, o jau pradedu galvoti, kad norėčiau į savo bendrabučio kambarį. Nors ir ten ne visada yra kas veikti, mes ten ir paliūdim ir pašėlstam, visko gi būna.
Būna, kad žavūs kaimynai tau apsuka galvą. Būna, kad jų žavios šypsenos tau sapnuojasi ir naktimis. Būna, kad žavūs kaimynai ateina į svečius su arbata ir šokoladu, kad kartais elgiasi su tavim pernelyg meiliai, o rytais atneša ir puodelį kavos. Būna ir kiti kaimynai, kurie pastoviai tave ignoruoja, arba bando vaidinti, jog yra super faini.Eh, taip taip. MAno galvoje sumaištis. Susuko man galvą du vaikinai. Kaip aš jau juokauju, jei nei vieno tai ne, o jei keli, tai keli iš karto. Tačiau, jaučiuosi kvailai. Nei vienas nerodo pakankamai dėmesio, kad suprasčiaau ar čia kažkas yra ar ne, abu kažkokie įdomūs. Jaučiu, kad išties nei vienas čia nesusidomėjęs, o tiesiog šitaip bendrauja. O man. Man jau kelinta diena sukasi pasaulis, skarido mano mintys tai į kairę, tai į dešinę. Nesureikšminu aš. Kartais net pati savmi stebiuosi, kaip sugebu būti tokia šalta. Nors man vis tiek, kai akys nemato, tai ir širdies neskauda.