Savaitėlė

Atrodo,kad dienos bėga nenumaldomai greitai,nespėju atsikelti,o rodosi,kad metas šokti į lovą. Bet dienos,tokios nerūpestingos,gyvenu visiškai tik dėl savęs,jokių aiškinimų, jokių nurodinėjimų.. Sukuosi virtuvėje, darže ar kieme, padarau valgyt, prižiūriu vaiką.. Ryte geriant kavą su pienu būna visai šaunu mėgautis ja supynėjė, tada visiškas čilinimas, sakau,tikrai gyvenu dėl savęs.. Imu kartais galvoti,jog tikrai galėčiau šitaip gyventi visada. o kai kartais nuobodulys laužo man kojas aš bandau prisiminti,jog tuo reikia mėgautis,nes vėliau gi gailėsiesi.
O kai žaidi Alias visiškai nepažįstamų žmonių kompanijoje staiga atsikvošėji ir galvoji,o kaip aš čia atsidūriau? Juoko pliūpsniai, žaidimas trunkantis kokias tris valandas,begaliniai aiškinimai ir oro trūkumas. Bum! Jaučiuosi esanti ne savo pasaulyje,o va tokiame kitokiame,su kitais žmonėmis,kurie nėra tavo įprastai matomi ar pažįstami,kuriuos pažįsti tik ,tarkim, sezoniškai. O su tokiais žmonėmis ir daug lengviau kalbėti,nors jie ir daug vyresni už mane,bet kažkaip surandam bendrą kalbą,arba jos tiek ir tereikia, bet kai į nepažįstamąjį gali kreiptis - Tu,tai čia išvis,lyg iš oro.
(o 6iaip,visai aš čia trumpam užbėgau ir supaišaliojau nesąmonių)
neliūdėkit,bučkis