Šiuo metu ilsiuosi, turiu savaitę atostogų, bet tuo pačiu ir kalną darbų, esu namie, miegu savo lovoj, valgau mamos ar močiutės paruoštą maistą, nereikia dešimties megztinių, nes namie šilta, išeinu pasivaikščioti su savo šunimi, tačiau. Tačiau čia jaučiuosi suvaržyta, kiekviena diena man vos ne kančia, nesu čia laiminga, manau, čia trūksta man kažko, trūksta laisvės. Čia jaučiuosi įpaireigota, neturiu nuosavo, asmeninio kampo, čia, jau spėjau užmiršti, kur laikomi daiktai. Čia gerai, bet nežinau kiek tas gėris man būtų pakankamas. Kažkada minėjau, esu miesto vaikas. Aš negaliu sėdėti nuolatos namie, negaliu nuolatos tvarkytis kambarių ir vaikščioti iš kampo į kampą, čia iš neturėjimo ką veikti aš vis daugiau laiko praleidžiu prie kompiuterio ar televizoriaus... Aš gi nesakau, man irgi būna tokių dienų, kai neisnori niekur lysti laukan, kai norisi tik gulėti lovoje ir daugiau nieko neveikti. Aš jau antra diena namie, o jau pradedu galvoti, kad norėčiau į savo bendrabučio kambarį. Nors ir ten ne visada yra kas veikti, mes ten ir paliūdim ir pašėlstam, visko gi būna.
Būna, kad žavūs kaimynai tau apsuka galvą. Būna, kad jų žavios šypsenos tau sapnuojasi ir naktimis. Būna, kad žavūs kaimynai ateina į svečius su arbata ir šokoladu, kad kartais elgiasi su tavim pernelyg meiliai, o rytais atneša ir puodelį kavos. Būna ir kiti kaimynai, kurie pastoviai tave ignoruoja, arba bando vaidinti, jog yra super faini.Eh, taip taip. MAno galvoje sumaištis. Susuko man galvą du vaikinai. Kaip aš jau juokauju, jei nei vieno tai ne, o jei keli, tai keli iš karto. Tačiau, jaučiuosi kvailai. Nei vienas nerodo pakankamai dėmesio, kad suprasčiaau ar čia kažkas yra ar ne, abu kažkokie įdomūs. Jaučiu, kad išties nei vienas čia nesusidomėjęs, o tiesiog šitaip bendrauja. O man. Man jau kelinta diena sukasi pasaulis, skarido mano mintys tai į kairę, tai į dešinę. Nesureikšminu aš. Kartais net pati savmi stebiuosi, kaip sugebu būti tokia šalta. Nors man vis tiek, kai akys nemato, tai ir širdies neskauda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą