Kaip sunku. Įkritau ir vėl į tą pačią duobę. Nebežinau kelintą kartą. Kaip visada - nepasimokau. Kiekvienas naujas skausmas atneša naują patirtį, bet vis vien išlieka skausmu. Mylėjau gyvenime tik kartą, bet va susižavėjusi buvau begalę. Kažkurią dieną net galvojau kiek kartų bandžiau ir nieko nepešiau. Bet vis gi, gal geriau gailėtis kas buvo, negu ko nebuvo? Aš nežinau ar tai jau baigta. Kolkas tik ignoravimas. O jūs tikit žvaigždėmis? Nes aš tai tikiu, ne aklai, bet tikiu.
Skauda. Tikrai skauda. Bet žinau, kad praeis. Nebent man dar pavyks pažinti jį labiau. Šitas atvėjis man kažkoks kitoks. Susižavėjau žmogumi, kuris nėra pats gražiausias, tobuliausias ir visoks -iausias. Nežinau kuom krito į akį. Gal žodis rimtas ar protingas tiks? pradedu suprasti, kad keičiuosi. Kad visiškai kiti dalykai pradeda užimti aukštesnes vietas, kad grožis pasaulio neišgelbės, kad man reikia kur kas daugiau. Man tikrai reikia meilės. Ir negi iš tų kurių reikia man.
Meilės reikia visiems, bet tam, kad nesikankinti veltui, verta į viską pažvelgti buitiškai ir racionaliai, be visų meilybių ir seilių. Ir tada pamatai, kad tas žmogus toks pats, kaip visi - su trūkumais.
AtsakytiPanaikintiVisiškai tau pritariu. Bet kartais būna, silpnumo valandėlės aplanko ir norisi tik visko kas susiję su meilybėmis, net nežiūrint į viską sveiku protu. :)
AtsakytiPanaikinti