2014 m. birželio 19 d., ketvirtadienis

dienos kai jautiesi laimingesnis nei įprastai

Ir kartais, net, rodos, po tūkstančio metų, prisimeni, kad kadaise rašei tinkraštį, kuriame pasakojai apie save, savo mintis ir jausmus, tuo metu valdžiusias emocijas ir gyvenimo akimirkas.. blogas ir geras, skaudžias ir džiugias.. Ir tada, vieną vakarą naršant internete Tu tai prisimeni.. Tikrai, tiek laiko čia nebuvau. Paskutinis įrašas darytas prieš metus. Vau, tiek laiko! Ir atrodo tiek daug turėčiau papasakoti, tiek viskuo norėčiau pasidalinti, bet kažkas viduje stabdo, sako, kad nereikia. O gal tai atpratimo jausmas? Gi nežinau ar kas čia dar užsuka, ar laukia.. bet žinau, pamenu tą jausmą, kai Tau pasidaro lengviau, kai išsipasakoji baltam popieriaus lapui.
O viskas prasidėjo taip nekaltai (skamba kiek įdomiai). Turbūt tada supratau, ką reiškia būti laiminga. Ir ne šiaip laiminga, o įsimylėjusi. Visada maniau, kad gyvenime mylėjau tik kartą, kai dar buvau paaugliukė, tačiau to jausmo, kurį jaučiu iki šiandien dar niekada nebuvau patyrusi ir nežinojau koks jis gali būti geras. Bet tuo pačiu ir pats skaudžiausias. Turbūt neveltui sakoma, kad pirma rimta meilė dažniausiai būna nelaiminga. Ir taip liūdna iš tiesų, kad visą suvokiau tik po kurio laiko. Nors realiai, aš iki šiandien nieko nesuvokiu. Tiesiog prisimenu tą jausmą, tą patį geriausią jausmą, kai iš tiesų esi laiminga ir tau be galo gera. Aš taip to pasiilgau. Tų drugelių skraidančių pilve. To nerimo, kuris kankina Tau laukiant. Tos begalinės iš veido nedingstančios šypsenos grįžus iš pasimatymo. To grįžimo naktimis ir ilgiausių pokalbių. Tų rankų, filmų žiūrėjimo ir bučinių. To švelnaus timptelėjimo mane atgal ir bučinio prieš įsėdant į mašiną. Jo.
Nors sako, kad laikas gydo žaizdas, tačiau kiek tam reikia laiko? Aš tikiu, kad jis užgydys. Aš ir dabar jau esu stipresnė, daug stipresnė nei buvau anksčiau, tačiau kartais tos nelemtos suskystėjimo minutės nuneša atgal, taip arti to, kas buvo. Atrodo galėčiau bėgti atgal ir klausti kodėl, galėčiau kovoti vien dėl savo principų ir įsitikinimų, tačiau nebematau prasmės. Nematau prasmės žemintis prieš žmogų, kuris nieko nebenori. Galų gale, aš negaliu leisti sau prarasti savigarbos, net dėl to, ko labiausiai noriu ir ko labiausiai man trūksta. Meilės.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą