2011 m. birželio 23 d., ketvirtadienis

įstrigę arbatoje


Kartais aš nesuprantu žmonių,bet taip nuoširdžiai. Kodėl mes kalbam vieną,o darom kitą. Vis daugiau žmonių aplink sako: "man tikrai reik tokio žmogaus,kuris būtų šalia net trečią valandą nakties,kuris sutiktų valgyti ledus net iki kilogramo priaugimo.." Tada imu ir susimąstau ar tikrai taip sunku rasti tokį žmogų,kuriuo galėtum taip tikrai nuoširdžiai pasitikėti. Aš tikiu,jog tokių yra,ir draugysčių tokių yra,ir žmonių. Arba nemokame atsirinkti arba nesutinkame tokių tiesiog. Arba aš nesutinku,jeigu kalbant vien tik iš mano pusės,tai tikrai. Manau,kad kalta esu aš. Visada suvokiau,o dabar gal net daug labiau,nes ir galvoju apie tai daugiau,kad gyvenam tik kartą,kad ir kaip sunku tuo patikėti. Ir senstam,šiaip gal nesuprantam to,bet kai ateis laikais tai suprasti tikrai nenoriu dėl nieko gailėtis.. Bet jaučiu,kad bus..juk visada būna.
Kad ir kaip bebūtų su tais žmonėmis aišku viena - visi esam skirtingi,bet tuo pačiu ir kažkuo panašūs. Visi nori šilumos ir palaikymo,galų gale meilės,ir gal aš norėčiau dar daugiau,jeigu mokėčiau tai pasakyti,o nebūčiau tokia slepianti jausmus savo viduje,bet,matyt,ką darysi,toks gyvenimas. Ir aišku,bandysiu kaip galėdama sau jį padaryti kuo geresnį. Džiaukitės kiekviena diena,nes gi tokios pačios nebebus jau.
Bučkis.

2 komentarai:

  1. Jokiu büdu tai nëra kažkoks priekaištavimas,o kad ir aš tokia esu ar taip darau tai jau rašiau,nesliapiu aš to..

    AtsakytiPanaikinti