įsisiubuojammm

Va va va, pirmosios dvi savaitikės Vilniuje. Naujas gyvenimas, nauji draugai, daug naujų pažinčių, nauji veidai, nauji mokslai, naujos vietos, autobusai, gyvenimas barake. Kol kas neturiu kuo skųstis, antras savaitgalis rugsėjo, tad parlėkiau į namučius ir dabar suprantu kaip man gerai Vilniuje! Miestas, žmonės, triukšmas, spūstys - turbūt aš miesto vaiks, nes grįžusi namučio vis galvoju, o ką reiks veikt. Kelionė namo truputį varginanti ir ilga, gal ir gerai, kad tenka toli važiuoti, tada dažnai neprivažinėsi. Nežinau, kodėl, bet man gerai, kai kiti labai ilgisi namų, lovos savo ar mamos, o aš kažkokia laiminga būdama toli nuo viso to, matyt, esu iš tų vaikų, kuriems laisvės labai trūko. Patinka labai, kad visad atrandi neatrastų vietų, daug gražumynų. Daug matytų ir pažįstamų veidų, draugų, kuriuos pažinojai tik virtualioje erdvėje, vaikinai, kurie barke su tavimi sveikinasi ir šypsosi, saulytės, buvę draugai, kurie važiuoja kartu namo. Ir viskas yra gerai.
Ir gerai netgi tai, kad gali prisikrauti pilnas tašes maisto ir vėl skubėti į Vilniuką.
Nebegąsdina net tai, kad buvusios meilės sėdi šalia tavęs, aišku, jauti tą kažkokį keistą jausmą, bet stengiesi į viską žiūrėti šaltai, lyg abi pusės senai būtų visą užmiršę. E, gal savo lovoje ir geriau miegoti, tačiau viskas yra gerai, kaip yra.
Bučkis, draugai