Vieną dieną atrodo viskas puiku, o va sekančią jau nebe. Nežinau, atrodo gyvenu gerai, bet nesijaučiu laiminga. Iš vis neatsimenu kada tokia jaučiausi. Dabar gyvenu laukimu. Už dviejų savaičių už save būsiu atsakinga pati, niekas nebedarys man pietų, nekontroliuos gyvenimo. Žinau, kad persikraustymas bus ir skaudus, bet tuo pačiu ir baisiausiai laukiamas. Nežinau kaip bus. Ką veiksiu, ar sugebėsiu patikti žmonėms, bet žinau, jog man to reikia. Aš nesijaučiu pernelyg suaugusi, žinau, jog tėvams visada būsiu jų vaikas - bet skambinėti kas valandą kai esu su draugais man jau per daug. Visada daug riksmo ir baisių žodžių. O tada beveik ašaros ant draugų pečių. Taip neturi būti. Bet gyvenime būna visko. Kartais ir geriausi draugai pradeda bendrauti su tavo buvusiais, kad irgi palieka randus. Kartais į gyvenimą ateina ruduo. Kartais pasirodo saulė. Nenoriu būti 'ale kažkuom', noriu būti savimi. Ir eiti pagaliau galvą iškėlusi, bet ne pernelyg aukštai, o tiek, kiek man patinka matyti. Valgyti ledus smagioje kavinukėje, gerti kavą jaukioje vietoje. Pro langą žvengti į tekančią upę ir bent kartą pasakyti: taip, šiandien jaučiuosi laiminga.
Bučkis, draugai. Pasimatysim Vilniuj
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą