kai pritrūksta orginalumo ir lieki tik tu

Pastarosios savaitės kažkokios itin keistos. Daug veiksmo arba visiškai be veiksmo. Daug mokymosi arba mažai mokymosi. Užknisa, kad kas antra savaitė būna sunki, kad darbų kalnai. Kad artėja pirmieji egzaminai, kad nerukus Kalėdos, kurių visiškai nejaučiu, kad greit bus sniego. Kad esu aukštesnė ir bent truputį į žmogų panaši. Kad kažkodėl pradedu traukt vaikinų akį. Keistas jausmas, pokyčių, permainų metas. Kartais tiesiog sėdžiu ir nieko nedarau, o tik galvoju, galvoju kaip greitai keičiasi dalykai, kaip keičiasi draugai, kaip keitiesi tu pats. Jei prieš porą metų būtų manęs kas paklauses ar maniau,kad bus taip, būčiau sakiusi, kad ne. Gyvenimas teka savo vaga, aš einu tai šalia jos, tai joje ir pati nesuvokiu kas darosi. Kur dingsta laikas? Kur dingsta žmonės, ryšys, bendravimas? Kada juos visus spėja pakeisti kiti draugai, kita aplinka, kiti jausmai?..
Kažkokia pasimetusi esu.. Nebežinau ką daryti, kaip elgtis, tuo tikėti, ką mylėti. Šiandien aš noriu namo, noriu savo lovos, savo šuns, mamos. Noriu, bet labai trumpam. Noriu pabėgt.
Būčkis