tipu tapu

Kvailystė. Va,radau žodį apibūdinti savo dabartinį gyvenimą. iš tiesų tai visko man per daug. Dvylikta klasė. Nejaugi to negana? Žinau,kad visiems nusibodo,kad apie tai kalba,man tuo tarpu irgi,bet juk nuo realybės nepabėgsi,taip?Dar tik mėnesį teeinam į mokyklą,o man jau nusibodo. Va dar nusibodo ir ta visa kvaila padėtis. Žinokit,aš jau nebežinau kas yra normalu. Ar tikrai normalu,jog tau patinka žmogus,kurio visaivisai nepažįsti,tik šį tą žinai apie jį? Nu kuuuuur logika,žmonės? Kaip taip gali būti,man nesiriša visai. Aį iš tikro galėčiau išmesti ir galvos ir negalvoti,nu bet jeigu,aš vosvos įžengus į mokyklą susiduriu akis į akį ir man viskas,aš tada jau visą dieną galvosiu,man rankos drebės,širdis plaks truputį stipriau. Nepatink man taip. Aš jau buvau pasiryžusi jį užkalbint,bet kaip visad kažkas pakiša koją. Aš žinau,tikrai žinau,milijoną syk dienoje pagalvoju,jog gyvenu kartą ir dėl savęs juk,ir jei ko noriu turiu siekti,o kitų nuomonė man būtų nusispjaut,bet vis tiek,kažkas yra ne taip,negaliu visad būti atsipalaidavusi,nors,tiesa pasakius per kokius paskutinius du metus tapau daug labiau pasitikinti savimi,bet ne iki galooooo.Ir taip, aš jau tikrai šiku vaivorykštėmis. *** Kartais man nepatinka savaitgaliai. Aš nieko prieš,miegas mano draugas,bet kai visą savaitgali prasėdi namuose irgi nieko gero. Kartais net savaitės pradžioje,savo galvoje,susiplanuoji mažus planiukus ką nuveikti bus galima savaitgalį - o tada visi planai žūva. Aišku,elementari logika - niekad neplanuok,nes vis tiek neišsipildys. Žodžiu. Gyvenimas mėgsta pasijuokti iš mūsų planų. Dar man daug labiau reiktų kažkokių tai stiprių rankų,kurios nuramintų. arba atmintį ištrintų. arba tiesiog nebijotų su manimi atvirai kalbėt. nes jau ką jau ką,bet tikrai, aš per daug viską sureikšminu.. mažas pastebėjimas: pastaruoju metu per daug liūdesiu apsilanko pas mane