dešimt kartų,galbūt

Hą ha hą. Kai net pats sau nebesijauti gražus verta susimąstyti. Kartais visai nenori,bet tavo pasaulis ima tiesiog ir paspaudžia mygtuką "juoda/balta". Ir nežinosi kodėl. Kada vėl įsijungs ryškios ir gražios spalvos. O kai atsistoji prieš veidrodį ir matai tą patį pilką veidą,nuotraukose pernelyg susivėlusius ir nepaklusnius plaukus,mažą ūgį ir šiaip ne itin traukiančius bruožus irgi liūdna. Dar liūdna,kai žinai,kad tuoj reiks eiti į mokyklą. Liūdna,nes žinai,kad nenuveikei kažko tokio,ką norėtum nuveikti. Liūdna,nes tavo vieninteliai draugai yra serialas "Friends" , Hą hą hą.Rimtai. Kai būna liūdna ir vieniša tada ir pradedi ieškoti visų tų trūkumų,o tai ne pats geriausias užsiėmimas. Dabar tai vis svarstau,ką daryt su plaukais. Nes n e b e ž i n a u . Jie ilgi (kaip ne keista) bet nepaklusnūs,aš nemoku su jais susitvarkyti,jaučiu,kad reiktų kaip nors pasikarpyti,bet nenoriu trumpinti,taip gaila,bet noriu,kad gražiai stovėtų, Dar labai noriu,kad veido oda būtų lygi,o dantukai greičiau išsilygintų,noriu gražių rankų ir nagų. ir šiaip noriu būt laiminga. nes ką galiu pasakyti dabar? o g i nieko. užknisa,kad kai tavęs paklausia "kas naujo?" o tu galvoji: "nieko..visiškai nieko,viskas tas pats,tas pats turbūt,kas ir prieš du metus" gyvenu visai taip pat,monotoniškai. jaučiuosi kažkaip ne taip. kartais tai taip u ž k n i s a nu bet kiek gali skųstis? kartais kai vaikštai net šypsotis nesinori ir eini susiraukęs it kokia šikna,bet nesijauti nelaimingas,tiesiog kažkodėl taip gaunasi