beveik du mėnesiai tylos

Nejaugi tiek daug laiko praėjo nuo tos dienos,kai rašiau paskutinį kart? Net nesijaučia, kaip laikas greit bėga, tarsi kokia itin srauni upė, aš tik prieš kokias tris dienas suvokiau, kad kitą savaitę jau kalendorinis pavasaris, kad jau kovas. kad oro temperatūra po truputį kylą, sniegutis tirpsta. Man tai iš tiesų šį tą reiškia. Netgi tada, kai praėjus dienai po šimtadienio jau imu galvoti viskas, nebėra ko laukti, už mėnesio įskaitos. Man turbūt širdis sustos, kai reikės eiti kalbėti, gi ne paslaptis, jog nuo mažens esu bailiukė.
O jeigu norit sužinoti, kaip prėjo šimtadienis, tai, manau, kad puikiai. Tiek ryte, kai graikais persirengę lakstėm po miestą ir kitas mokyklas, tiek vakare, šventėje, kurią surengė vienuoliktokai, galiu pasakyti tiek, kad jie mus tikrai nustebino, niekas nemanė, kad jie gali šitaip pasistengi, dabar matyt turėčiau gailėtis, kad nenufotografavau, kaip atrodė salė, nes buvo tikrai fantastiškai gražiai papuošta. Net nebuvo liūdna, kad sėdėjome eilėse, kaip kino teatre, kad nebuvo vietos staliukams, tiesiog pasimėgavome gana šauniu renginiu. O ką jau toliau kalbėti apie vakarėlį, kuris vyko po renginio. Matyt, liks tik smagūs prisiminimai, nes laikas buvo praleistas tikrai šauniai, nes šiandien skauda kojas truputį ir balsas šiek tiek prikimęs. Tačiau, net pati nežinau kodėl, visą vakarą nepaleidau iš akių R. ir dėl to kažkaip visai ne linksma man. Bijau,kad neturėdama jokių vilčių imsiu puoselėti tai, ką jau užmiršau ir nuvijau šalin. Bet phu phu phu, geriau taip nebūtų.
Dabar reiktų kauptis artėjantiems rimtesniems reikalams. Nes, kaip teko pastebėti laikas bėga pernelyg greitai.
Iki, pasimatymo,mielieji.
Bučkis