vėjo trupinėlis

Vau. Vis dar negaliu patikėti, kad visai apleidau blogą. Rašau taip retai. O ką papasakoti - nežinau. Kaip niekada turbūt, esu įvykių centre, nors nevyksta nieko kažko tokio. Tiesiog. Daugiau laisvo laiko, daugiau įvykių, mažų bet smagių, gyvenime. Ir egzaminų ratas prasidėjo, žinau, kad niekada nebuvau gera anglų kalboje, todėl žinau, kad negausiu gero balo, svarbu išlaikyti. Bet va reikia pasitempti, nes istoriją noriu tikrai gerai išlaikyti.
Na, nekalbėsiu apie mokslus geriau. Žinau, kad tai seniai visiems įkyrėjo.
Bet va pavasaris. Labai lauktas, labai išsiilgtas atėjo ir baigia išeiti. Džiaugiuosi juo, džiaugiuosi žydinčiomis obelėmis, gėlėmis, ir žolės kvapu. O saule, saulė svarbiausia!
Niekada nemaniau, kad kada susidraugausiu su savo klasiokėmis. Niekada mes daug nebendravom, tačiau dabar, būtent abitūroje, mėgstam pasilinksminti. Važinėjam, juokiamės ir plepam. Juokingai gal, bet bent jau šis tas.
Labai kvailas įrašas, man nebūdinga visą tai. O dabar matau tik minčių nuotrupas, vieną mintis apie vieną, kita apie kitką.
Žinau tik tiek, kad paskutinė savaitė. Penktadienį paskutinis skambutis. Iš esmė labai džiaugiuosi, kad jau viskas, o iš kitos pusės, baisiai bijau neįstoti, nes noriu išvažiuoti, man baisiai trūksta laisvės, visad jaučiuosi per daug suvaržyta.
Ir meilės reik. Netgi dabar. Matyt, pavasaris kaltas. Viskas susideda į bendrą visumą. Nežinau kada džiaugtis, kada liūdėti, Tiesiog noriu trupinėlio laimės ir meilės.
Bučkis.