truputis melancholijos

Ne paslaptis, kad būna tokių dienų kai nenori nieko. Arba kai nori visko - bet nenori vienas, o kiti vis neranda tau laiko. Vasara vadinasi, o visą rytą lijo, rodosi, kad dabar jau saulė po truputį išnyra iš po debesų paklodės. O ką kalbėti apie vasarą, tai. Labai daug iš savęs tikiuosi šiemet, tuo pačiu ir iš kitų, bet kai ryšys yra palaikomas kažkaip taip, itin silpai imi abejoti. Liūdna, kai pagalvoji, kad gali likti be nieko. O aš jau pradėjau dėliotis planus savo galvoje. Bet, matyt, to daryti nereikėtų - ne planai mažai kada pasiteisina. Taip pat, kaip ir pažadai sau, kad nuo pirmadienio pradėsi sportuoti ar nebevalgysi šokolado, nors giliai pasąmonei žinai, kad sau meluoji. Tikrai nesitikiu kažko stebuklingo, anaiptol, norisi kažko tikro. Nes nėra dar buvę nė vienos vasaros, kada man nesinorėtų kažko daugiau. Matyt, kaip sako, kad iki tobulybės ribų nėra. Užtat turiu ko kitiems pavydėti. Ir, matyt, visada turėsiu. Nes esu suvaržyta begalės stereotipų ir jau nebemoku būti tuo, kuo noriu.
Matyt, atėjo laikas kurti planus dėl savęs, ne dėl kitų. Stengiesi, darai, siūlai, visiems patinka, bet niekas nesutinka. Tai irgi užknisa. Ir kartais per daug.
Vis tiek, kad ir kaip ten bebūtų, tikiuosi, kad vasara bus gera.
Bučkis